MENIU

Kuršių nerija
Žymų archyvas

988

MIESTAS IR UOSTAS: PILIETINIO KARO ZONA

Darbas Klaipėdos taryboje

liepos 12, 2017

Aš asmeniškai noriu uostą matyti, girdėti ir jausti, kaip Lietuvos ekonomikos širdį, varinėjančią mūsų keliais ekonominį kraują – krovinius. Lietuva nebeturi savo laivyno, tad uostas yra ir vieninteliu garantu, kad Lietuva yra ir išliks jūrine valstybe.

Penktadienį, liepos 14 d., Klaipėdos miesto savivaldybės taryboje bus svarstomas Klaipėdos miesto bendrojo plano keitimo koncepcijos antrasis variantas, numatantis vystyti uostą pietinėje miesto dalyje. Toks yra miesto valdžios atsakas į giliavandenio uosto projektą. Išgelbstima Melnragė su grietinėle (čia NT turi ir meras, ir pvz. „Klaipėdos naftos“ vadovas ir daugelis kitų), tačiau paaukojama pietinė dalis. Dabar pietiečiai gyvens iš esmės uoste tarp LEZ-o ir Dumpių sąvartyno. Uostas užpils marias iki Kiaulės nugaros, įrengdamas krantines, išgilins įplauką tarp Kuršių nerijos ir Kiaulės nugaros laivams, prasidės Kuršių nerijos krantų erozija. Na, tada užbetonuos Kuršių nerijos krantus. Uosto teritorija apims ir vandenvietę iki pat Vilhelmo kanalo.

KAIP MIESTAS VYKDYS EKSPROPRIACIJĄ?

Dar miestas numatė nusavinti privačių uosto bendrovių teritorijas – kokiu pagrindu – nieks nežino. Ką ten darys miestas – nieks nežino. Vystys daugiafunkcę veiklą – taip parašyta. Kol kas tą „daugiafunkciškumą“ matau merdėjančioje Laivitės teritorijoje ir … automobilių stovėjimo aikštelėje prieš piliavietę – auksinėje, brangiausioje miesto širdies žemėje, kur turi būti rekreacijos, gėlynų, skaitparkų, fontanų, kavinukių, ledainių zona. Užsisvajojau… Todėl siūlau laiku sustoti ir rinktis nuosaikiausią – koncepcijos variantą Nr.1, kuriame uosto vystymasis numatytas dabar esančioje teritorijoje. Tam, kad miestas ir uostas susėstų bendroms deryboms ir strategijoms. Nes kol kas to nėra. O tokiu atveju pralaimės miestiečiai.

Nes nei uostas, nei miestas nėra pasirengęs savivaldybės peršamam variantui. Miestas ir toliau sėkmingai demonstruoja savo negalėjimą įsisavinti atgautų uosto teritorijų („Laivitė“ – Memelio miestas), o uostas nežengia modernizavimo keliu, krantinės nėra racionaliai išnaudotos ir eksploatuojamos primityviais būdais.

UOSTAS DIRBA SENOVINIAIS METODAIS

Klaipėdos uosto pakrantė yra ilgiausia iš visų Baltijos jūros uostų, tačiau Lietuvos uostas yra tik ketvirtas pagal krovą, uostamiestyje neefektyviai naudojamų teritorijų renovacija, ji vyksta neplanuotai ir inertiškai, sutartys su uosto bendrovėmis yra nerevizuotos dvidešimt metų, juose nėra ekologinių, taršos saugiklių. Vakarų Europos uostamiesčiai, pvz. Geteborgas, net ir išsidėstęs trumpesnėje pakrantės atkarpoje, uosto veiklai naudoja mažesnį plotą. Klaipėdos uosto krantinių ilgis sudaro 26,7 km, o kitų labai didelių Baltijos jūros uostų – 18-20 km. Lietuvos uostas yra ir vienas didžiausių pagal savo plotą, kuris sudaro beveik 500 hektarų. Pagrindinių kompanijų daugiau kaip 90 proc. krovinių užima 29 proc. visos teritorijos ir 38 proc. iš daugiau nei 27 km bendro krantinių ilgio. Likusią 71 proc. uosto dalį užima aptarnaujančios tarnybos, keltų ir jų prieigų teritorijos, kruizinių laivų terminalai, laivų remonto dirbtuvės ir kitos krovos kompanijos. Tai rodo, kad teritorija naudojama neefektyviai, o užimami plotai visiškai neadekvatūs veiklos užmojams. Pelningiausiai dirbančių įmonių išsidėstymas pakrantėje nesusijęs su uosto gyvavimo ciklu – šiaurinėje dalyje, kur gyliai didžiausi, uosto aktyvumas tėra vidutinis, o plotai pietinėje dalyje plačiai išsidriekę į miesto pusę (Vilniaus Gedimino technikos miestų urbanistikos mokslininkės Eglės Truskauskienės duomenys).

MIESTAS TURI „PROTINGĖTI“

Koncepcijos variantas Nr. 1 numato efektyvią uosto ir miesto partnerystę, ko šiandien labai stokojama. Ir galėtų būti veiksmingas pereinamuoju penkerių-dešimties metų laikotarpiu, per kurį atsirastų bendrais interesais paremtas uosto ir miesto bendradarbiavimas bei suderinto bendrojo plano parengimas.

Pasirinkus šį variantą miestas pats būtų priverstas vystyti verslą, pramonę, rekreaciją, o ne tik laukti dangiškos manos iš uosto veiklos, nusėdančios gyventojų pajamu mokesčiu uostamiesčio  biudžete. Remiantis šiuo variantu Klaipėdos LEZ intensyviau integruotųsi į miesto struktūrinę sistemą ir ekonominiu, ir funkciniu aspektu; vystytųsi  paties miesto  pramonės plėtra, būtų skatinamos su uostu tiesiogiai nesusijusios ekonominės veiklos. Nes tik tai gali tapti atsvara rizikoms, kylančioms dėl galimų uosto veiklos svyravimų, nulemtų besikeičiančios geopolitinės situacijos. Miestas privalėtų skatinti turizmą, vystant rekreacinę ir kitą infrastruktūrą teritorijose prie Baltijos jūros ir Kuršių marių, sudarant sąlygas kurtis kultūriniams, pramoginiams ir rekreaciniams objektams, kurių veikla nepriklauso nuo klimatinių sąlygų; nematerialaus intelektinio produkto kūrimą, sudarant sąlygas investicijoms į šiuolaikinius reikalavimus atitinkančia darbinę aplinką su visa reikalinga paslaugų, socialine ir susisiekimo infrastruktūra. Šio varianto dėka stiprėtų pats miestas – jo ekonomika, infrastruktūra. Miestas „protingėtų“ ir universitetas būtų jam reikalingas, kaip oras, o ne tik, kaip uosto aptarnaujančių specialistų kalvė.

Klausimas vienas – ar pats miestas, kaip politinės valios darinys, pasirengęs priimti tokį iššūkį, ar jam užteks kūrybinio intelekto?

AR BETONUOSIM KURŠIŲ NERIJOS KRANTUS?

Socialiniu apsektu koncepcijos variantas Nr. 1 (beje, šis aspektas miesto raidos studijoje kažkodėl nenagrinėjamas) yra saugiausias: nes įgyvendinant variantą Nr. 2, visa pietinė Klaipėdos dalis su visais gyventojais yra paverčiama amžiams uosto įkaitu, industrinės teritorijos dalimi, užkertant bet kokias patogaus, saugaus, su išvystytomis poilsio ir rekreacijos zonomis miesto vystymo galimybes, sunaikinamos jau dabar egzistuojančios rekreacinės zonos. Savivaldybė, siūlydama šį variantą, iš esmės atiduoda pietinę miesto dalį uostui, taip apsaugodama privilegijuotą šiaurinė dalį.

Ir kas labai svarbu, gal net svarbiausia, koncepcijos variante Nr. 1 teikiami perspektyvinio Klaipėdos miesto vystymo pasiūlymai yra palankūs gamtinio kraštovaizdžio apsaugos, naudojimo ir tvarkymo užtikrinimui: nesunaikinama Melnragė, nesunaikinama Kiaulės nugara, išvengiama agresyvaus poveikio Kuršių nerijai.

Ir dar; aš asmeniškai noriu uostą matyti, girdėti ir jausti, kaip Lietuvos ekonomikos širdį, varinėjančią mūsų keliais ekonominį kraują – krovinius. Lietuva nebeturi savo laivyno, tad uostas yra ir vieninteliu garantu, kad Lietuva yra ir išliks jūrine valstybe.

NETIKIU LIBERALAIS

Ir dar: netikiu liberalais, nes pažįstu juos, kaip nuluptus. E. Gentvilas, kaip uosto vadovas, pasiskelbė, kad Šventojoje bus aptarnaujami mažieji pramoginiai ir žvejybiniai laivai. Uosto akvatorija buvo išvalyta, pagilinta, įrengti inžineriniai tinklai ir plaukiojančios prieplaukos, sumokėta už iškasto grunto sandėliavimą. Iš viso išmesta į balą, tiksliau, šiuo atveju – į jūrą, 4,8 milijono litų. Negana to, neveikiančio uosto direktore paskirta E. Gentvilo dešiniąja ranka vadinama Airida Čėsnienė per trejus metus susišlavė 400 tūkstančių litų atlyginimo. Uostas veikė kelias dienas, o direktorė atlyginimą gavo 3 metus.

Todėl klausimas – kam naudingas savivaldybės siūlomas, su visuomene nederintas ir nediskutuotas, bendrojo plano keitimas – atviras.

 

 

Skaityti straipsnį