Kovo 11-osios išvakarėse sakiau sveikinimo kalbą Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokykloje. Kalbėjau apie laisvę. Apie kūrybos, skrydžio, švarios natos, skambios melodijos laisvę. Apie laisvę per muziką išreikšti save.
Ko reikia, kad Tavo balsas neužlūžtų, kad pirštai nesuklystų, kad styga virpėtų tiek, kiek trunka mirksnis? Talento? Be abejo. Bet dar daugiau – darbo. Jie, muzikai, žino, kad tik metų metus, šlifuodamas natas ir gamas, aukodamas smagias laisvalaikio ar net vaikystės žaidimų valandas, iš esmės, atsiduodamas tik muzikai, gali pasiekti aukštumų. T, y. – gebėti laisvai, kaip paukščiui išreikšti tai, ką jauti ir kuo esi.
Panašiai yra ir su Valstybe. Laisvę daugelis mūsų, gyvenančių dabar, gavome dovanų lyg kokį fortepijoną. Ar jis skamba taip, kaip tikėjosi tie, kurie dėl jos kovojo pokaryje, kentėjo ir mirė lageriuose, tremtyje, žuvo Sausio 13-ąją? Be abejo, jie idealizavo Lietuvą. Bet ar ne per ilgai mes užsižaidėm derindami tą puikų instrumentą? Ir deja, šiandien girdim, kaip traukiama pro šalį, kad skamba daug melo ir falšo gaidų. Kad šalies ar miesto vadovai, užuot įtraukę į valstybės ar miesto kūrimą kuo daugiau bendruomenės, iš esmės stengiasi nuo jos atsiriboti. Vis daugiau girdim nusivylimo ir nepasitikėjimo valdžia, nes ji – meluoja, nes rūpinasi tik savo interesais.
Ką tokiu atveju patartų muzikos mokytojai mokiniui? Juk 26 laisvos valstybės metai, matyt prilygsta 26 žmogaus gyvenimo mėnesiams. O gal – net dienoms?
Atsakymas vienas – reikia dirbti. Būti darniems ir vieningiems, kaip koks choras ar orkestras. Kiekvienam savo partiją atlikti tobulai. Tai ir būtų siekiamybė. Ir dar reikia drąsos. Drąsos kurti, drąsos išreikšti save, drąsos daryti tai, ką tu gali geriausiai. Nebijoti pokyčių, nemanyti, kad valdžia – nuo Dievo. Valdžia – turi būti nuo mūsų. O mes turime tapti griežtais jos prievaizdais. Nes kitaip ir Lietuva, ir Klaipėda išsivaikščios. Jau išsivaikšto. Po Anglijas ir Airijas, Po kitas šalis ir miestus. Tada nebeliks nei mūsų kalbos, nei dainos. Liks džiazas – garsų ir kultūrų miksas, neturintis ribų ir tėvynės. Įsipareigojimų ir apribojimų. Universumas, kuriam nereikalingos nei mūsų Dainų šventės, nei mūsų archaiška kalba. Kuriam nereikalinga ir Lietuva.
Parašykite komentarą