Kai rašiau šias, miesto Ūkio departamento direktoriui L. Dūdai, skirtas eiles apie netvarkomą perėją, dar nežinojau, kad šalia jos viena moteris žuvo, kita buvo sužalota. Toks valdininkų neatsakingumas, abejingumas, tingumas yra nusikalstamas. Ieškodama būdo, kaip juos priversti dirbti ir vykdyti pažadus, ėmiausi politinės ironijos, gal net satyros. Neįprasta, bet gal pagaliau išgirs!!! Šį „kūrinį“ perskaičiau tarybos posėdžio metu.
Kvaila buvau, aš Dūda patikėjau
Kvaila ir nepatyrusi buvau,
Kai pernai vienu vyru patikėjau:
Jis sakė man: “Aš viską padarau,
Aš jau tikrai nelaidau žodžių vėjui”.
Tikėjau aš Dūda, šventai tikėjau,
Ir jo žadėtojo pavasario meldžiau:
Tu saulės spinduliais apšvieski perėją –
Ją pamatyti miesto valdžiai bus lengviau.
Nors valdininkas panašus į tikrą vyrą buvo,
Bet bėgo mėnesiai – septyni jau –
Gal perėjai skirti dažai uždžiūvo,
Kad jokio “zebro” aš toj vietoj nematau.
Ir ženklas, pasislėpęs už liepaitės,
Nes jam baugu matyti, kaip vaikai
Per pilką grindinį žingsniuoja bailiai –
Ei, ei, vairuotojau, ar perėją matai?
Prašau nuolankiai valdininko Dūdos:
Surasti laiko ir dažų baltų
Žymėti perėjai, taip pat ištraukti ženklą
Iš liepos besiskleidžiančios šakų …
Kvaila buvau, aš Dūda patikėjau…
Skaitykite daugiau:
http://klaipeda.diena.lt/naujienos/klaipeda/miesto-pulsas/politike-ir-vel-prabilo-eilemis-746786
Parašykite komentarą