Skandalingojo danų režisieriaus Larso von Triero filmas „Melancholija” – maloni išimtis išimtinai holivudiniuose Lietuvos kino teatrų repertuaruose. Tai iššūkis ir kukurūzų bei kokakolų išaugintai naujai kino žiūrovų kartai, nes pats Trieras sako, kad tai filmas apie blogus dalykus. Tiesą sakant, ši žiūrovų karta kažin ar turi galimybę skirti filmą nuo meno kūrinio, nes tokie kino teatruose paprastai nerodomi. Nes jie – skirti tik festivaliams, nekasiniai.
Ta prasme von Triero filmas padarė stebuklą ir rodomas netgi … Klaipėdoje, iki kurios sunkiai atjuda kino festivaliai. O atjudėję būna „palengvinto” repertuaro. Kad publikai nebūtų per sunku.
Skundžiasi žiūrovai ir „Melancholija” – vieni net dvi naktis po jos nemiegojo, kiti apskritai neina net žiūrėti: esą veikiąs baisiai depresyviai. Von Trieras ir neslepia – filme vaizduoja paties dažnai išgyvenamą depresiją. Ar net daugiau. Tačiau neapsigaukit ir nesupraskit šio kino meistro tiesiogiai. Depresiją jis apibendrina ir jos išgyvenimą pateikia kaip apokalipsę.
Tokios stigmatizmuotos būsenos ir jas išgyvenantys individai paprastai mums sukelia nerimą. Ar nebando von Trieras, pagrindiniu personažu pasirinkdamas tokią sielos mirtį išgyvenančią heroję Justine, parodyti mums, kad jos individuali patirtis gali būti naudinga visuomenei? Kad žmonės, išgyvenantys savo pasaulio mirtį, iš esmės jau viską praradę, įgyja pranašumo prieš mus, paprastuosius, kurie drebam kaip Cler, suvokę, kad jokio išsigelbėjimo nėra? „Žemėje nepagalvota apie stebuklus” – šnabžda Justine savo mažajam sūnėnui, kai tas klausia, ar galima ką nors padaryti artėjančios mirties akivaizdoje.
Von Trieras negailestingas. Bet, antra vertus, – teisingas. Jis tik nori pasidalyti su mumis tuo, ką pats yra patyręs. Pačioje filmo pradžioje keliais dieviško grožio kadrais papasakojama, kas mūsų laukia. Pats filmas reikalingas tik tam, kad parodytų, kaip tai atsitinka.
Galim sukurti išankstinį puikaus savo gyvenimo scenarijų. Na, panašiai, kaip tų filme vaizduojamų vestuvių. Čia režisierius labai greitai leidžia patirti savo herojams pirmąjį nusivylimą: išnuomotas prabangus limuzinas negali pakilti į ant kalno įsikūrusią pilį, nes į ją veda pernelyg siauras kelias tarp akmenų. Todėl jauniesiems tenka nusiauti basiems ir taip vėluojant pasiekti savo vestuvių puotą. Aliuzijų į Bibliją – atseit pro dangaus vartus galima įžengti tik atsikračius viso turto ir bereikalingos prabangos – čia nėra. Greičiau von Trieras įveda determinizmo matmenį. Galbūt susijusį su fiziniu kūnu – esame jame įkalinti, apriboti jo medžiagiškumo, jo sutrikimų ir ligų. Juk tai, kad Justine pradeda stingti iš vidaus, negali išgyventi jokio laimės ar pasitenkinimo jausmo, visiškai nuo jos nepriklauso. Jos viduje išsiliejusi juoda tulžis skandina viską, paralyžuoja jausmus ir kūną, paverčia ją bejėge ligone, kuria mielaširdingai rūpinasi jos sesė Cler. Determinizmo pojūtį skatina ir herojų negalėjimas išsiveržti iš pilies teritorijos: Justine žirgas paniškai priešinasi tiltelio kirtimui, per tą tiltelį negali išvažiuoti ir Cler su sūnumi Leo.
Antra vertus, gal būt tai aiški užuomina į tai, kad Justine paprasčiausiai netinkama šio gyvenimo tuščiaviduriams ritualams. Prabangios vestuvės – jos pastanga paklusti beprasmiškoms taisyklėms. Bet jai nesiseka, baisiai nesiseka. Ji tiesiog susimauna.
Von Trieras yra tikras skandalistas. Labai drąsiai šliūkštelėjo mums savo neviltį ir pasibjaurėjimą šiuo pasauliu ankstesniajame filme „Antikristas”. Kartu dedikuodamas „Antikristą” Andrejui Tarkovskiui. Ir tai tikrai ne tuščia pretenzija. Von Trieras yra toks pat genialus kino meistras, taip pat genialiai valdo kino medžiagą. Skirtumas yra tik vienas: Andrejus Tarkovskis, atskleisdamas savo filmuose žmogaus sielos tamsą ir šviesą, užpildydavo ekraną tikėjimu, išsigelbėjimo, dvasios nemirtingumo viltimi. Von Trieras – Tarkovskio antipodas: „Antikriste” jis teigia, kad gimimas – tai mirtis; kad gamta, o moteris, kaip vitališko gaivalo įsikūnijimas, yra blogio šaltinis. Kaip ir seksas. Kad visa, kas gimsta – ir miršta, kad gamta – ne gyvybės, o amžinas mirties ratas.
„Melancholiją” von Trieras netiesiogiai irgi dedikuoja Tarkovskiui. Sunku rašyti apie sąsajas su Tarkovskiu taip, kad būtų suprantama ir skaitantiesiems, nes, deja, tik tamsiuoju sovietmečiu kino salėse laisvai galėjom žiūrėti Tarkovskio filmus. Kapitalistinė lietuviškojo pasaulio laisvė tokios prabangos pasiūlyti negali. „Melancholijos” introdukcijoje pasirodo Pieterio Bruegelio vyresniojo paveikslas „Medžiotojai žiemą”. Šį paveikslą Tarkovskis cituoja net dviejuose savo filmuose „Soliaris” ir „Veidrodis”. „Soliaryje“ į paveikslą režisierius koncentruojasi net keletą minučių, pateikdamas jį žiūrovui kaip žmogiškojo gyvenimo kvintesenciją. Jo herojai levitacijos būsenoje sklendžia virš šio Bruegelio paveikslo. Beje, arklio, kaip tobulo gamtos kūrinio, laisvės ir grožio simbolio, motyvas irgi yra tam tikra semantinė nuoroda į Tarkovskio filmų įvaizdžius.
Intelektualusis von Trieras taip sufleruoja mums, kad jo filmas ne mokslinės fantastikos trileris (kaip kad visai rimtai pristatoma internete), o Tarkovskio pradėtas atskiros visatos – žmogiškosios sielos – tyrinėjimas. Juk Soliaris – irgi niekam nežinoma, kaip ir Melancholija, planeta, gyvenanti pagal savo pačios dėsnius. Soliario planetoje (ar greičiau atskiroje galaktikoje) atgyja mūsų svajonės, meilės, praradimai ir kaltės.
Von Trieras „Melancholijoje” toliau laužo stereotipus ir iliuzijas, kuriomis užliūliuoja biurgeriška buitis ir bendruomeninės sąmonės klišės. Richardo Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda” įžanga filme skamba visai ne tam, kad liudytų, kaip kažkas labai juokingai parašė, jog herojai miršta iš meilės. Von Trieras nekalba apie jokią meilę. Ir nerodo jos. Jis parodo vieną beprasmišką paprotį, vadinamą vestuvėmis. Meilės jo pasaulyje nėra. Meilė jo pasaulyje negali išgelbėti nuo pražūties ar bent atitolinti ją. Meilė von Trierui – tik tie kiniški šviesos žibintai su banaliais linkėjimais ir širdelėmis. Jie negali užgožti artėjančios planetos, jie tik trumpam švysteli juodam nakties danguje ir krenta apdegę žemėn. Iš esmės taip jis negailestingai atskleidžia žmogiškosios vienatvės būties akivaizdoje temą. Meilė ją imančiam žmogui duota, matyt, tik tam, kad trumpam užsimirštų.
Kitos dvi klišės – santykiai su tėvais ir darbas, kaip gyvenimo įprasminimas. Justine tėvai negali jai suteikt jokios pagalbos: tėvas paprasčiausiai džiaugiasi šituo gyvenimu ir jos bėtėmis (taip jis vadina visas moteris), o motina – atšiauri kovotoja su sentimentais. Du antipodai, kurių sąjungoje gimė melancholija, siurbianti jų vaiko gyvybines jėgas.
Nuostabiai von Trieras pavaizduoja darbo beprasmiškumą. Ypač tokio modernaus ir fikcinio – kaip reklamos ar viešųjų ryšių. Per visą vestuvių puotos naktį jaunąją persekioja ką tik įdarbintas kolega, kuriam duota vienos nakties užduotis – bet kokiu būdu iš jaunosios išpešti šūkį naujai reklamos kampanijai. Šiam herojui von Trieras suteikia šviesiaplaukio šėtono bruožų. Todėl nenuostabu, kad vestuvių naktį jaunoji užsiima seksu būtent su juo. Atlieka satanistinį aktą.
Nežemiškas filmo grožis skirtas apdainuoti mirčiai ir pražūčiai. Todėl čia ir skamba Wagneris, kurio herojai, kaip von Triero Justine, išsigelbėjimą randa tik mirtyje. Galim sakyt: tai juodas dekadansas, tai beveik satanizmas. Juk tą patį byloja ir maniera, kuria „Antikristo” ir „Melancholijos” titruose užrašyti filmų pavadinimai ir autorius. Na, dar sukelia asociacijas su beprotnamiuose ant kalkių sienų išraižytais apokaliptiniais užrašais.
Režisierius savo išgyvenamą patirtį paverčia visuotine, iš psichologizmo eina į filosofinius apibendrinimus. Viename „Melancholijos” kadrų kamera fokusuojasi į sumažintą Melancholiją, kuri liepsnodama rieda išpuoselėta pievele link rūmų. Ir įsikuria vienoje atskirai paimtoje psichėje. Sieloje. Ir išdegina ją. Taip išdegina, kad mirtis ima rodytis tikru išsigelbėjimu. Todėl Justine, artėjant pražūtingajai planetai, ima gyti, stotis ant kojų, todėl gali padėti kitiems, silpnesniems, bailesniems už ją. Neturintiems tokios patirties. Pats von Trieras sako, melancholikams yra lengviau, jie neturi ko prarasti. Cler kausto begalinė baimė, nes ji pririšta prie šios žemės vaiko jungtimi.
Artėjant Melancholijai Justine vis labiau sveiksta, vis labiau atsigauna. Cler su siaubu stebi savo sesę, kuri naktį, patekėjus Melancholijai, nuoga, it bandydama prisisotinti tos planetos švytėjimo, guli ant uolų prie upelio. Cler sunku suvokti, kad jos sesė – bemaž silfidė, moteriškoji oro dvasia, kuriai kojas ši žemė pančiojo pilkais vilnoniais siūlais, kad tik ji nepabėgtų, kad tik neišsilaisvintų.
Vyrų išgyvenimai von Trierui nėra įdomūs. Racionalusis Cler vyras, sukūręs rojų žemėje – prabangią pilį, padovanojęs Justine prašmatniausias vestuves, kad tik ji būtų laiminga, kai tik suvokia, kad susidūrimas su Melancholija neišvengiamas, nusižudo. Režisierius apskritai nekuria psichologinių herojų portretų, o kuria herojus-ženklus, per kuriuos jis išreiškia savo idėjas. Justine yra pačios Melancholijos įsikūnijimas, Cler – šilta Saulė, jos sūnelis Leo – Mėnulis, švytintis nuo Saulės šviesos. Vyrai von Triero galaktikoje yra tik kosminės dulkės.
„Melancholiją“ kažkuria prasme galima vadinti romantiniu-simboliniu kūriniu: jo pagrindinė herojė šioje žemėje nelaiminga, ieško ir randa išsigelbėjimą mirtyje. Vokiškojo romantizmo dvasia, kurią pirmiausia diktuoja Wagnerio muzika, persmelkti ir nežemiško grožio peizažai. Jie, atrodo, tarsi jau palytėti amžinybės, per tobuli šiai žemei. Negyvi ir šalti. Viduramžiškas Bruegelio paveikslas, vaizduojantis žiemos harmoniją šioje žemėje, sudega. Iš dangaus krenta negyvi paukščiai. Tačiau visoje šioje mirtimi alsuojančioje atmosferoje rusena vos vos matoma žmogiškosios atjautos ugnelė.
Lygindama „Melencholiją” su „Antikristu”, matau ir režisieriaus filosofijos ar pasaulio suvokimo pokyčius. Paskutiniajam filme atsiranda senekiško stoicizmo. Mažasis Leo vis prašo Justine, kad jį jam pastatytų stebuklingąjį urvelį. Ir, artėjant Melancholijai, jie surenčia iš šakų trapią palapinę, kurioje susėda ir susikabinę rankomis, laukia, kada tai įvyks. Justine sako, kad gyvybė – tai blogis, kuris egzistuoja tik žemėje, todėl jo pražūties neverta gailėtis. „Bet kai tai įvyks, – sako ji, – noriu būti kartu”. Toks yra be tikėjimo gyvenančio von Triero stoiškasis humanizmas, teigiantis, kad vienintelis dalykas, galintis padėti mums ištverti – tai bendrystė. Gal von Trieras net bando užčiuopti ar formuluoti tokių melancholijos pažeistų asmenų buvimo šioje visuomenėje prasmę. Tik patyrę mirties siaubą gali suteikti jėgos kitiems. Papasakoti, kaip tai bus. Kaip mums ir pasakoja von Trieras savo filmu.
Parašykite komentarą